Šį penktadienį, vasario 28th d., įvyks retas astronominis įvykis – po saulėlydžio iš Kanarų salų bus matomos visos Saulės sistemos planetos. Nors šis susilyginimas iš esmės yra ne svarbus kosminis įvykis, o perspektyvos klausimas, dangaus stebėtojams jis suteikia unikalią galimybę stebėti ir įvertinti Visatos sandarą, nes tai pasikartos tik 2161 m. gegužę.
Astrofizikas Alfredas Rosenbergas iš Kanarų astrofizikos instituto (IAC) aprašė šį reiškinį straipsnyje, pavadintame „Didysis vasario 28 d. planetų susilyginimas: , kuris sutampa su karnavalo šventės pradžia.
Visą savaitę po saulėlydžio vienu metu bus matomos visos planetos. Tačiau netrukus dėl didėjančio Saulės ryškumo Saturnas išnyks iš akiračio, o kovo viduryje – Venera ir Merkurijus.
Suderinimas įvyksta todėl, kad visos planetos skrieja aplink Saulę maždaug toje pačioje plokštumoje, todėl jos atrodo pasiskirsčiusios išilgai įsivaizduojamos linijos danguje, vadinamos ekliptika. Priešingai populiariam įsitikinimui, planetų išsidėstymas vienoje linijoje nereiškia, kad planetos Saulės atžvilgiu yra išsidėsčiusios idealiai tiesioje linijoje. Atvirkščiai, jei kelios planetos yra toje pačioje Saulės pusėje, Žemės požiūriu jos atrodo vienoje linijoje.
Šio įvykio metu bus matomos septynios planetos, penkios iš jų – Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas – matomos plika akimi, o Uranui ir Neptūnui reikės teleskopo.
Nuo rytojaus Mėnulis taip pat prisijungs prie šio didingo dangaus parado. Lengviausia bus pastebėti Venerą, kuri bus ryškiausias vidutinio aukščio objektas vakarų danguje. Kita ryški planeta Jupiteris saulėlydžio metu bus beveik virš galvos, o Marsas, turintis ryškų rausvą atspalvį, bus matomas toliau rytuose. Merkurijus bus netoli vakarų horizonto, o Saturnas, nors ir silpnesnis, atsidurs tarp Merkurijaus ir horizonto.
Nors plika akimi planetos atrodys tik kaip ryškios dėmės, teleskopai atskleis daugiau detalių. Ryškiausia iš jų – Venera – atrodys didelė dėl savo artumo Žemei, tačiau jos tiršta atmosfera užgoš paviršiaus bruožus. Bus aiškiai matomos rudos ir ochros spalvos Jupiterio debesų juostos ir keturi Galilėjaus mėnuliai.
Nors Saturnas ir įspūdingas, jį bus sunku stebėti dėl jo artumo prie Saulės ir tankių atmosferos sluoksnių. Marsas, nors ir gerokai mažesnis už Jupiterį, vis tiek matys kai kurias paviršiaus detales, tačiau išorinės planetos išliks per toli, kad būtų galima išskirti svarbius bruožus.
Norint geriausio vaizdo, A. Rosenbergas pataria vykti apie saulėlydį, maždaug 19.05 val., ir laukti optimalaus momento 19.45 val. 19:50 val. Saturnas jau nebebus matomas. Stebėtojai turėtų ieškoti vietos be šviesos taršos, iš kurios gerai matytųsi vakarų horizontas, geriausia – didesniame aukštyje, kad būtų išvengta debesų.
Planetos nuo seniausių laikų atpažįstamos pagal jų judėjimą nejudančių žvaigždžių fone. Tačiau, atsižvelgiant į ilgus išorinių planetų orbitų periodus, neįprasta, kad visos planetos tuo pačiu metu būtų toje pačioje Saulės pusėje.
Kitas pilnas planetų išsidėstymas numatytas 2161 m. gegužės 19 d. Tačiau labiau prieinamas įvykis įvyks 2040 m. rugsėjo 8 d., kai visos plika akimi matomos planetos kartu su Mėnuliu susitelks palyginti nedideliame dangaus plote.
Šiais metais bus ir kitų dangaus išsidėstymų. Balandžio 25 d. Saturnas, Venera, Merkurijus ir Mėnulis bus matomi kartu auštant, o rugpjūčio 20 d. Jupiteris, Venera, Merkurijus ir Mėnulis susilygins naktiniame danguje.
